Yra vietų, kuriose griuvėsiai pasako daugiau nei išlikę rūmai. Viena tokių – aukštai Šv. Ilariono pilyje, ten, kur užkopus akmeniniais laiptais lieka apačioje kareivių patalpos, arklidės, bažnyčia ir visas kasdienis pilies gyvenimas.
Dar aukščiau prasidėjo visai kitas pasaulis – karališkasis.
Viršutinėje Šv. Ilariono pilies dalyje XIII–XIV amžiais buvo įrengti Lusignanų valdovų apartamentai. Šiandien iš jų likusios sienos, skliautų fragmentai ir keli langai. Tačiau vienas jų išgyveno šimtmečius ir tapo bene romantiškiausia visos pilies vieta.
Jis vadinamas Karalienės langu – Queen’s Window.
Ir vakar, stovėdama prie jo su fotoaparatu, pagalvojau: kiek žmonių praeina pro šią vietą, net nesusimąstydami, kas galėjo stovėti čia prieš septynis šimtus metų?
Kambarys virš debesų
Karališkieji apartamentai buvo pastatyti vakarinėje viršutinės pilies dalyje. Pastatas buvo maždaug 25 metrų ilgio, turėjo rūsį su vandens cisterna ir du aukštus. Viršutiniame aukšte buvo puošnūs gotikiniai langai su akmeniniais suolais šonuose – detalė, kuri išduoda, kad čia jau galvota ne vien apie gynybą.
Čia buvo galima atsisėsti prie lango.
Ir žiūrėti.
Ne į pilies sieną ar kareivių kiemą, o į milžinišką panoramą – Lapithos lygumą, šiaurinę Kipro pakrantę ir Viduržemio jūrą.
Gal todėl šis langas ir gavo Karalienės vardą.
Kas buvo ta karalienė?
Štai čia istorija pradeda flirtuoti su legenda.
Langas dažnai siejamas su viena ryškiausių XIV amžiaus Kipro moterų – karaliene Eleonora Aragoniete, Kipro karaliaus Petro I žmona. Tačiau nėra istorinio dokumento, kuris pasakytų: „Tai buvo Eleonoros kambarys ir ji sėdėdavo būtent prie šio lango.“ Todėl gražią istoriją apie karalienę prie lango reikėtų priimti kaip tradiciją, o ne įrodytą faktą.
Tačiau Eleonora Šv. Ilariono istorijai visai nėra svetima.
Jos vardas susijęs su viena kruviniausių pilies legendų – istorija apie Antiochijos princą Joną ir jo sargybinius. Pasakojama, kad karalienė įtikino Joną, jog jo bulgarų samdiniai rengia išdavystę. Vienas po kito jie esą buvo išmesti nuo aukštai virš bedugnės stovinčio bokšto. Likęs be savo ištikimos apsaugos, vėliau žuvo ir pats Jonas.
Todėl stovint prie Karalienės lango Šv. Ilarionas staiga pasidaro visai nebe pasakų pilis.
Čia buvo valdžia. Pavydas. Intrigos. Sąmokslai. Kerštas.
Ir karalienės, kurios viduramžiais anaiptol ne visada buvo tik gražiai apsirengusios figūros šalia karaliaus.
Bet kodėl toks langas pilyje?
Man tai bene įdomiausia detalė.
Šv. Ilarionas gimė kaip kalnų tvirtovė. Jo vieta ideali gynybai – stačios uolos, sunkiai pasiekiama viršūnė ir galimybė iš toli stebėti pakrantę. Tačiau valdant Lusignanams ši atšiauri tvirtovė pamažu tapo ir karališkąja rezidencija.
Ir štai tarp storų gynybinių sienų atsirado elegantiški gotikiniai langai.
Karui tokio lango nereikia.
Jo reikia žmogui, kuris nori grožio.
Todėl man Karalienės langas yra viena gražiausių Šv. Ilariono detalių. Jis primena, kad čia ne tik budėjo sargybiniai ir buvo saugomasi priešų. Čia gyveno žmonės. Valdovai kėlėsi rytais, valgė, kalbėjosi, laukė žinių, mylėjo, nekentė, rezgė intrigas ir žvelgė į tą pačią jūrą, kurią matome šiandien.
Tik jų pasaulio jau nebėra.
Venecijiečių laikais XV amžiuje Šv. Ilarionas prarado savo ankstesnę reikšmę, o didelė pilies dalis buvo išardyta. Karališkųjų apartamentų stogai ir sienos išnyko.
O langas liko.
Septyni šimtmečiai vėjo, lietaus, karų ir žmonių istorijų – ir jis vis dar įrėmina tą patį Kipro horizontą.
Todėl, jei kada kopsite į Šv. Ilariono pilies viršų, neskubėkite tik nusifotografuoti prie garsiojo lango.
Atsisėskite šalia jo.
Pažiūrėkite žemyn į Lapithos lygumą, toliau – į jūrą.
Ir bent minutei pabandykite įsivaizduoti, kad už jūsų nėra griuvėsių. Kad virš galvos tebėra skliautas, kambaryje dega žvakės, kažkur apačioje girdėti žirgai ir sargybinių balsai…
O prie šio lango prieš septynis šimtus metų stovi moteris.
Karalienė.
Ar tai buvo Eleonora – mes nežinome.
Bet vaizdas, kurį ji būtų mačiusi, beveik nepasikeitė.
Ir galbūt būtent todėl šis langas išliko viena paslaptingiausių ir gražiausių Šv. Ilariono pilies vietų.
