Ar žinojote, kad Kipre, pačioje Larnakos širdyje, pagal krikščioniškąją tradiciją ilsisi žmogus, kuris buvo miręs ir vėl sugrįžo į gyvenimą? Ir kad jo istorija prasidėjo ne Kipre, o prieš beveik du tūkstančius metų, nedideliame Judėjos kaime?
Larnakos senamiestyje, tarp jaukių gatvelių, kavinių ir kasdienio miesto šurmulio, stovi viena reikšmingiausių Kipro šventovių – Šv. Lozoriaus bažnyčia. Jos gelsvo kalkakmenio sienos mena daugiau nei tūkstantį metų, tačiau istorija, dėl kurios ši bažnyčia atsirado, yra gerokai senesnė.
Tai vieta, kur susitinka Biblijos pasakojimai, Bizantijos imperatorių istorija, viduramžių architektūra, Osmanų valdymo laikotarpis ir paprastų žmonių likimai, įamžinti marmure.
ŽMOGUS, KURIS MIRĖ DU KARTUS
Evangelijoje pagal Joną pasakojama apie Lozorių iš Betanijos – Marijos ir Mortos brolį, Jėzaus Kristaus draugą. Kai Lozorius susirgo ir mirė, Jėzus atvyko į Betaniją, tačiau jo draugas jau keturias dienas gulėjo kape.
Prie kapo verkė artimieji. Tuomet Jėzus liepė nuritinti akmenį ir garsiai sušuko: „Lozoriau, išeik!“
Pasak Evangelijos, mirusysis išėjo iš kapo, vis dar suvyniotas į laidojimo drobules.
Šis pasakojimas tapo vienu garsiausių krikščionybės stebuklų. Tačiau kas nutiko Lozoriui vėliau? Kur jis gyveno po prisikėlimo? Kur buvo palaidotas antrą kartą?
Atsakymo į šiuos klausimus Evangelijoje nerasime. Tačiau jį pateikia sena Kipro krikščioniškoji tradicija.
Pasakojama, kad po Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo Lozorius, bijodamas persekiojimo, paliko Judėją ir atvyko į Kiprą. Čia, senoviniame Kitiono mieste, dabartinėje Larnakoje, jis apsigyveno ir skelbė krikščionybę.
Pagal bažnytinę tradiciją, apaštalai Paulius ir Barnabas paskyrė Lozorių pirmuoju Kitiono vyskupu. Jis čia praleido likusius gyvenimo metus, o miręs buvo palaidotas mieste, kuris vėliau tapo Larnaka.
Sakoma, kad po stebuklingo prisikėlimo Lozorius gyveno dar apie trisdešimt metų.
Su juo siejama ir viena įdomi legenda. Esą Lozorius po sugrįžimo iš mirusiųjų beveik niekada nesišypsodavo, nes buvo matęs tai, kas laukia žmogaus po mirties. Tačiau vieną kartą nusijuokė, išvydęs žmogų, vagiantį molinį indą. Tuomet ištarė: „Molis vagia molį.“
Trumpas, bet gilus priminimas, kad žmogus ir jo žemiškieji turtai tėra laikini.
890 METAI – ATRADIMAS, PAKEITĘS LARNAKOS ISTORIJĄ
Praėjo beveik devyni šimtmečiai.
Pagal bažnytinę tradiciją, apie 890 metus Larnakoje buvo atrastas kapas, laikytas šventojo Lozoriaus palaidojimo vieta. Pasakojama, kad ant sarkofago buvo užrašas, nurodantis Lozorių kaip Kristaus draugą.
Žinia apie atradimą pasiekė Bizantijos imperatorių Leoną VI Išmintingąjį. Jo valdymo laikais, IX amžiaus pabaigoje arba X amžiaus pradžioje, virš šventojo kapo buvo pastatyta didinga akmeninė bažnyčia.
Dalis relikvijų buvo išgabenta į Konstantinopolį – Bizantijos imperijos sostinę. Tradiciškai nurodoma, kad tai įvyko 898 metais.
Tačiau Lozoriaus vardas visiems laikams liko susietas su Larnaka.
Beje, net miesto pavadinimas turi įdomią istoriją. Graikiškas žodis larnax reiškia karstą, skrynią arba sarkofagą. Dabartinis Larnakos vardas siejamas su gausiomis senovinėmis kapavietėmis, aptiktomis miesto teritorijoje. Nors kartais pasakojama, kad miestas pavadintas būtent Lozoriaus sarkofago garbei, istorikai tokio tiesioginio ryšio nėra patvirtinę.
BAŽNYČIA, IŠGYVENUSI IMPERIJAS
Per daugiau nei tūkstantį metų Šv. Lozoriaus bažnyčia matė ne vieną Kipro valdovą.
Bizantijos laikais ji buvo svarbi stačiatikių šventovė. Frankų ir venecijiečių valdymo laikotarpiu jos architektūroje atsirado vakarietiškų elementų. XV–XVI amžiais prie pietinės sienos buvo pristatyta nuostabi gotikinė akmeninė arkada, kurios skliautai ir šiandien sukuria ypatingą senovės atmosferą.
1571 metais Kiprą užkariavus Osmanų imperijai, bažnyčia kurį laiką buvo naudojama kaip mečetė. Tačiau 1589 metais stačiatikių bendruomenė ją atgavo, sumokėjusi 3 000 akčių – tuometinių Osmanų imperijos monetų.
Įdomu tai, kad katalikams dar ilgą laiką buvo leidžiama čia tam tikromis progomis aukoti Mišias.
Taigi po tais pačiais akmeniniais skliautais per šimtmečius keitėsi kalbos, valdovai ir religinės tradicijos. O bažnyčia liko stovėti.
PUOŠNIOJI VARPINĖ – GEROKAI JAUNESNĖ UŽ PAČIĄ BAŽNYČIĄ
Žvelgiant į įspūdingą Šv. Lozoriaus varpinę, sunku patikėti, kad ji nėra pirminio Bizantijos pastato dalis.
Dabartinė varpinė iškilo tik 1857 metais – beveik po tūkstančio metų nuo bažnyčios pastatymo.
Osmanų valdymo laikais bažnyčių varpų naudojimas buvo ribojamas. XIX amžiuje, vykstant reformoms, šie apribojimai buvo sušvelninti, ir Larnakos bendruomenė galėjo pastatyti naują varpinę.
Jos architektūroje susipina neogotikos ir neoklasicizmo elementai. Smailiaarkiai langai, išraiškingi karnizai, puošnios kolonėlės, augaliniai ornamentai ir akmenyje iškalti dekoratyviniai motyvai sukuria nepaprastai elegantišką vaizdą.
Atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad dalis puošnių langų iš tiesų yra aklinos nišos. Tai architektūrinis sprendimas, suteikiantis bokštui simetrijos ir didingumo.
Šiandien varpinė atrodo neatsiejama nuo bažnyčios, nors jos istorija priklauso visai kitai Kipro epochai.
PASLAPTIS PO BAŽNYČIOS GRINDIMIS
Bene įspūdingiausia šventovės vieta slypi po altoriumi.
Čia įrengta nedidelė požeminė kripta, kurioje saugomi senoviniai akmeniniai sarkofagai. Vienas jų pagal bažnytinę tradiciją siejamas su šventuoju Lozoriumi.
Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad dabartinė bažnyčia pastatyta virš ankstesnių krikščioniškų statinių liekanų, o dar giliau aptikta helenistinio ir romėniškojo laikotarpių kapaviečių.
Vadinasi, ši vieta su mirusiųjų laidojimu buvo susijusi gerokai anksčiau, nei iškilo dabartinė šventovė.
1970 metais bažnyčią nuniokojo gaisras. Vėliau vykusių restauravimo darbų metu buvo atlikti archeologiniai tyrimai, o 1972 metais po altoriaus zona aptikti žmogaus palaikai, kuriuos bažnytinė tradicija sieja su Lozoriumi.
Žinoma, moksliškai nustatyti, kad tai būtent Evangelijoje minimo žmogaus palaikai, neįmanoma. Tačiau tikintiesiems ši vieta išlieka viena svarbiausių Kipro šventenybių.
AUKSU SPINDINTIS IKONOSTASAS
Bažnyčios viduje lankytoją pasitinka įspūdingas medinis, gausiai paauksuotas ikonostasas.
Tai vienas gražiausių XVIII amžiaus medžio drožybos pavyzdžių Kipre. Jį kūrė meistras Hadjisavvas Taliadorou, o darbai vyko maždaug 1773–1782 metais.
Smulkiausios detalės, augaliniai ornamentai, šventųjų atvaizdai ir biblinės scenos sukuria nepaprastai turtingą kompoziciją. Ikonostasas čia nėra vien puošmena. Tai tarsi iš medžio išdrožta ir auksu padengta krikščionybės istorijos knyga.
Dalis jo buvo apgadinta per 1970 metų gaisrą, tačiau vėliau restauruota.
MARMURINĖS LENTOS – TYLIOS LARNAKOS GYVENTOJŲ ISTORIJOS
Vaikštant po išorines bažnyčios galerijas verta sustoti prie sienų. Ten, kur daugelis praeina nė nepažvelgę, slypi dar viena nepaprastai įdomi istorijos dalis.
Senos marmurinės atminimo lentos, graikiški įrašai, iškaltos gedinčios moterys, kryžiai, vainikai ir simboliai pasakoja apie XIX amžiaus Larnakos gyventojus.
Vienoje lentų įamžintas Georgios Vasileiadis, gimęs 1809 metais ir miręs 1876 metų kovo 5 dieną. Kituose paminkluose minimi sutuoktiniai, vaikai, artimieji, kurių netektį šeimos norėjo įamžinti amžiams.
Ypač gražios marmurinės gedinčių moterų figūros. Viena jų palinkusi prie urnos, kita laiko vainiką. Tai ne atsitiktinės puošmenos. XIX amžiaus memorialiniame mene tokie motyvai simbolizavo liūdesį, netektį, ištikimybę ir amžiną atminimą.
Kai kuriuose paminkluose galima pastebėti laurų vainikus, senovinius graikiškus ornamentus, o viename – medicinos simbolį, primenantį, kokią svarbią vietą to meto visuomenėje užėmė gydytojai.
Šios marmurinės lentos – tarsi nedidelis Larnakos istorijos archyvas po atviru dangumi.
Jos primena, kad miesto istoriją kūrė ne vien imperatoriai ir vyskupai. Ją kūrė ir paprasti žmonės, kurie čia gimė, mylėjo, augino vaikus, dirbo, kentėjo ir galiausiai paliko savo vardus akmenyje.
ŠV. LOZORIAUS ŠEŠTADIENIS – ŠVENTĖ, KURI GYVA IKI ŠIOL
Kasmet, likus savaitei iki stačiatikių Velykų, Larnakoje ypatingai pagerbiamas šventasis Lozorius.
Lozoriaus šeštadienį bažnyčioje vyksta iškilmingos pamaldos, o šventojo ikona nešama procesijoje miesto gatvėmis.
Tai ne tik religinė šventė. Tai šimtmečius išsaugota miesto tradicija, jungianti dabartinius Larnakos gyventojus su jų protėvių tikėjimu ir istorija.
KODĖL VERTA ČIA UŽSUKTI?
Šv. Lozoriaus bažnyčia nėra vieta, kurią galima pažinti vien greitai nufotografavus jos fasadą.
Čia verta neskubėti. Pasigrožėti puošnia varpine, pereiti po senoviniais gotikiniais skliautais, įsižiūrėti į marmurinius paminklus, aplankyti požeminę kriptą, o bažnyčios viduje pakelti akis į nuostabų ikonostasą.
Šalia veikia ir bažnytinis muziejus, kuriame saugomos senosios ikonos bei religinės vertybės.
O vėliau galima prisėsti vienoje iš aikštės kavinių, išgerti puodelį kavos ir dar kartą pažvelgti į šventovę, kuri jau daugiau nei tūkstantį metų stebi besikeičiantį miestą.
Nes Šv. Lozoriaus bažnyčia – tai ne vien senas pastatas ar turistų lankomas objektas.
Tai vieta, kurioje pasakojama apie žmogų, pagal krikščioniškąją tradiciją du kartus pažinusį mirtį. Apie imperatorių, įamžinusį jo atminimą akmenyje. Apie miestą, išsaugojusį savo tikėjimą per skirtingų valdovų epochas. Ir apie daugybę paprastų žmonių, kurių gyvenimų istorijos iki šiol išlikusios marmurinėse lentose.
Galbūt todėl ši bažnyčia tokia ypatinga. Čia net akmenys, regis, turi ką papasakoti. Tereikia sustoti ir išmokti jų klausytis.
Šv. Lozoriaus bažnyčia, Larnaka, Kipras.
