KAROBAS – KIPRO „JUODASIS AUKSAS“, KURIO SĖKLOS DAVĖ VARDĄ KARATUI 
Važiuojant Kipro kaimų keliais galima pamatyti medžių, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo kuo nors ypatingi. Tamsiai žali, tankūs, visžaliai, puikiai ištveriantys salos kaitrą ir sausras. Tačiau vasaros pabaigoje tarp jų lapų ima kabėti ilgos, tamsiai rudos ankštys.
Tai – saldžiavaisis pupmedis, arba karobas (Ceratonia siliqua).
Šiandien daugelis karobą pažįsta kaip kakavos pakaitalą ar sveiko maisto parduotuvėse parduodamus miltelius. Tačiau Kipre jo istorija gerokai didesnė. Kadaise karobų ankštys buvo viena svarbiausių salos eksporto prekių ir ne veltui buvo vadinamos „juoduoju Kipro auksu“.
Medis, kuriam Kipro klimatas – beveik idealus
Karobas yra tipiškas Viduržemio jūros regiono medis. Jam nereikia derlingiausios žemės, jis gerai pakelia karštį ir ilgus sausringus laikotarpius – būtent tokias sąlygas, kokias Kipras gali pasiūlyti su kaupu.
Subrendusios karobo ankštys tampa tamsiai rudos, beveik juodos. Jų viduje slypi saldus minkštimas ir labai kietos, glotnios sėklos.
Ir čia prasideda viena įdomiausių karobo istorijos dalių.
Nuo mažos sėklelės – iki deimantų karatų 
Šimtmečius Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų prekyboje buvo paplitusi mintis, kad karobų sėklos yra labai panašaus svorio. Dėl to jos buvo naudojamos kaip smulkių ir brangių daiktų svorio etalonas – tarp jų ir brangakmeniams sverti.
Graikiškai karobo sėkla buvo vadinama „kerátion“ (κεράτιον). Per arabų ir vėlesnes Europos prekybos bei kalbines tradicijas šis žodis siejamas su šiandien mums puikiai pažįstamu žodžiu „karatas“.
Taigi tas mažas žodis, kurį šiandien girdime juvelyrikos parduotuvėse kalbėdami apie deimantus, turi labai senas šaknis, vedančias prie kuklios Viduržemio jūros karobo sėklos.
Tiesa, čia slypi ir gražus istorinis mitas. Dažnai pasakojama, kad visos karobų sėklos sveria beveik idealiai vienodai – apie 0,2 gramo. Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad jų svoris vis dėlto skiriasi. Tačiau karobo sėklos istorinis ryšys su brangakmenių svėrimu ir pačiu karato pavadinimu išliko.
O šiandien viskas jau standartizuota: vienas metrinis karatas yra tiksliai 200 miligramų, arba 0,2 gramo.
Todėl galima sakyti, kad mažytė karobo sėkla paliko savo pėdsaką net šiuolaikinėje juvelyrikoje.
Kodėl Kipre karobą vadino „juoduoju auksu“?
Kadaise karobų giraitės buvo svarbi Kipro kraštovaizdžio dalis. Subrendusios ankštys buvo renkamos, džiovinamos, kraunamos į maišus ir vežamos į uostus.
Karobas buvo eksportuojamas į Europą ir kitus kraštus, o jo prekyba salai nešė nemažas pajamas. Ypač XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje karobas buvo reikšminga Kipro žemės ūkio eksporto prekė.
Tamsios ankštys atrodė kukliai, tačiau reiškė pinigus. Taip ir prigijo poetiškas pavadinimas – Kipro juodasis auksas.
Karobų derlius buvo vertingas dar ir todėl, kad medis gali augti ten, kur daugeliui kitų kultūrų būtų per sausa. Žmogui nereikėjo jo nuolat lepinti vandeniu – Kipro klimatas ir pats medis puikiai „susitardavo“.
O kuo karobas naudingas?
Karobo ankšties minkštimas natūraliai saldus. Jame yra daug angliavandenių ir natūralių cukrų, tačiau labai mažai riebalų. Karobe taip pat yra skaidulų, polifenolių ir mineralinių medžiagų, tarp jų kalcio bei kalio.
Vienas įdomiausių jo skirtumų nuo kakavos – karobe natūraliai nėra kofeino, taip pat nėra kakavai būdingo teobromino. Todėl karobų milteliai dažnai pasirenkami žmonių, kurie nori kakavą primenančio skonio, tačiau vengia stimuliuojančių medžiagų.
Karobo minkštime esančios skaidulos naudingos žarnyno veiklai ir padeda ilgiau jausti sotumą. Jame esantys polifenoliai pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.
Tačiau nereikėtų apsigauti dėl žodžio „sveikas“. Karobas yra natūraliai gana saldus, todėl sirupą ar kitus koncentruotus jo produktus vis tiek verta vartoti saikingai.
Ką kipriečiai iš jo gamina?
Jeigu Kipro mugėje ar kaimo festivalyje pamatysite užrašą χαρουπόμελο – charoupomelo, verta sustoti.
Tai tradicinis tirštas karobų sirupas, gaminamas iš ankščių. Tamsus, aromatingas ir labai saldus – vienas tų skonių, kurie priklauso senajam Kiprui.
Iš karobų šiandien gaminami milteliai, sirupas, saldumynai, sausainiai, gėrimai ir įvairūs desertai. Karobų milteliais galima keisti dalį kakavos kepiniuose, nors jų skonis kitoks – švelnesnis, natūraliai saldus, su savitu skrudintą karamelę primenančiu poskoniu.
Ir net karobo sėklos niekur nedingo. Iš jų gaunama saldžiavaisio pupmedžio derva (locust bean gum, E410) – natūralus tirštiklis ir stabilizatorius, naudojamas maisto pramonėje, pavyzdžiui, leduose, padažuose ir kituose produktuose.
Medis, pasakojantis Kipro istoriją
Todėl karobas Kipre – daug daugiau nei dar vienas augalas.
Jo ankštys maitino žmones ir gyvulius. Jos buvo parduodamos ir eksportuojamos. Karobų giraitės padėjo išgyventi sausose salos vietovėse, o prekyba jų derliumi tapo dalimi Kipro ekonominės istorijos.
Ir yra kažkas nepaprastai gražaus tame, kad medis, augantis akmenuotoje, saulės išdegintoje Kipro žemėje, savo mažomis rudomis sėklomis paliko pėdsaką visai kitoje pasaulio pusėje – brangakmenių ir deimantų pasaulyje.
Kitą kartą išgirdę:
„vieno karato deimantas“,
galbūt prisiminsite ne tik spindintį akmenį vitrinoje.
Prisiminsite mažą rudą karobo sėklą, senovines svarstykles, Viduržemio jūros pirklius ir Kipro medžius, apkibusius ilgomis tamsiomis ankštimis.
Karobas – Kipro „juodasis auksas“. Kadaise jis buvo sveriamas maišais, o jo mažytės sėklos savo vardą paliko matavimo vienete, kuriuo šiandien sveriami vieni brangiausių pasaulio akmenų.
