TROODOSO SKONIAI: KAMBOS IR TSAKKISTRA – TEN, KUR ISTORIJĄ GALIMA PARAGAUTI
Kipras turi skonių, kurių nerasite turistinių kurortų vitrinose. Jų reikia ieškoti toliau nuo jūros, aukštai kalnuose, ten, kur keliai siaurėja ir vingiuoja tarp pušynų, o senieji receptai vis dar perduodami ne iš kulinarinių knygų, bet iš močiutės anūkei, iš vienos šeimos kartos kitai.
Jeigu nuo garsiojo Kykkos vienuolyno leistumėmės tolyn į šiaurinę Troodoso pusę, kraštovaizdis pamažu pasikeistų. Turistinių autobusų čia vis mažiau, miškai tankėja, o už posūkių pasirodo visai kitoks Kipras – tylus, žalias ir gerokai mažiau pažįstamas.
Būtent čia slepiasi Kambos (Kampos tis Tsakkistras) ir Tsakkistra – du nedideli kalnų kaimai, kurių istorijos taip glaudžiai susipynusios, kad apie vieną sunku pasakoti nepaminėjus kito.
Pasakojama, kad dabartinio Kambos žemės kadaise priklausė Tsakkistra gyventojams. Jie čia dirbo laukus, vėliau prie jų pradėjo kurtis, statyti namus, ir ilgainiui susiformavo atskira gyvenvietė.
Net Kambos vardo kilmė apgaubta istorijos. Viena versijų jį sieja su lotynišku žodžiu campus – stovykla. Manoma, kad dar IV amžiuje šiose apylinkėse dirbę kalnakasiai galėjo turėti savo stovyklą. Pats Kambos kaimas istoriniuose žemėlapiuose užfiksuotas XVIII amžiuje.
Tai primena šiandien dažnai pamirštamą Troodoso istorijos pusę. Šie kalnai nuo seniausių laikų buvo ne tik vienuolynų, vynuogynų ir pušynų kraštas. Troodoso gelmėse slypėjo rūdos, todėl žmogaus gyvenimas čia šimtmečius buvo susijęs ir su kalnakasyba.
Tačiau dar stipriau šių kaimų gyvenimą formavo miškas ir žemė.
Aplink Kambos ir Tsakkistra driekiasi didžiuliai kalnų miškų plotai. Miško darbai, mediena, gyvulininkystė ir žemdirbystė maitino ištisas šeimų kartas. Žmogaus ryšį su mišku šiandien primena Kambos veikiantis Kipro miškų paveldo muziejus, o apylinkėse tebėra senųjų vandens malūnų, alyvuogių spaudyklų, šaltinių ir mažų koplyčių.
Kaimo centre stovi XIX amžiaus Šv. Kyriako Atsiskyrėlio bažnyčia, o aplinkiniai kalnai slepia dar senesnius religinio gyvenimo pėdsakus.
Tačiau norint suprasti šį kraštą neužtenka žiūrėti vien į jo pastatus. Reikia pažvelgti ir į sodus.
Kalnų klimatas čia visai kitoks nei Kipro pakrantėje. Auginamos vyšnios, obuoliai, figos, svarainiai, vynuogės, migdolai ir graikiniai riešutai. Iš vaisių verdamos uogienės ir garsieji kiprietiški „šaukštelio saldumynai“, o vynuogės virsta vynu, zivania, razinomis, sirupu ir tradiciniu soutzoukos – vienu iš tų skonių, be kurių sunku įsivaizduoti senąją Kipro kaimo virtuvę.
Ir kažkur tarp kalnų sodų, malkų kvapo ir šeimos švenčių gimė dar viena šio krašto tradicija – Kambos ir Tsakkistra saldumynai.
Jie gaminami rankomis, su skrudintais migdolais ir kvapniu rožių vandeniu, o tradiciniu būdu kepami malkomis kūrenamoje krosnyje.
Tačiau tai niekada nebuvo vien paprastas desertas prie kavos.
Šiais saldumynais buvo vaišinama per vestuves ir krikštynas, šeimų šventes ir didelius kaimo susibūrimus. Jų kvapas daugeliui vietinių reiškė kur kas daugiau nei saldų kąsnį – jis reiškė pilnus namus žmonių, ilgus stalus, šventę ir kelias šeimos kartas, susėdusias drauge.
Gal todėl tokios tradicijos čia išliko taip ilgai.
Kambos ir Tsakkistra yra atokūs. Iki jų neveda greitkeliai, pro juos kasdien nepravažiuoja tūkstančiai turistų. Norint čia patekti, reikia važiuoti vingiuotais Troodoso keliais per miškus ir kalnus.
Kadaise toks atokumas galėjo būti šių kaimų trūkumas. Šiandien jis tapo jų turtu.
Čia lėčiau keitėsi gyvenimo ritmas. Ilgiau išliko ryšys su mišku ir žeme, šeimų receptai, senieji maisto ruošimo būdai ir prisiminimas, kaip visa tai buvo daroma tada, kai beveik kiekvienas produktas ant stalo turėjo savo istoriją.
O Tsakkistra, dar mažesnė ir tylesnė, yra viena iš tų Kipro vietų, kur kartais atrodo, kad garsiau už žmones kalba vėjas pušyse ir iš kalnų tekantis vanduo.
Ir šiandien dalelė šio mažai pažįstamo kalnų Kipro atkeliauja į Troodoso širdį.
2026 m. rugsėjo 6 dieną festivalyje „Pame Troodos 3“ Kambos stende bus galima paragauti ir įsigyti tradicinių šių kaimų saldumynų.
Galbūt paėmus vieną jų į rankas verta akimirkai pagalvoti, kiek daug istorijos gali tilpti mažame kepinyje.
Migdolai – kalnų sodų derlius. Rožių vanduo – senosios Kipro virtuvės aromatas. Malkinė krosnis – šimtmečius beveik nekintantis maisto ruošimo būdas. O receptas – šeimos atmintis, perduota kitai kartai.
Ir, žinoma, šalia – mažas puodelis stiprios kiprietiškos kavos.
„PAME TROODOS 3“
2026 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis
11:00–18:00 val.
Prezidento rezidencija Troodose
Įėjimas nemokamas
Norint patekti į Prezidento rezidencijos teritoriją, reikia turėti asmens tapatybės kortelę, pasą arba kitą oficialų asmens dokumentą.
Tad jeigu šiandien dar neturite planų, gal verta kilti į Troodosą. Ne vien dėl vėsesnio kalnų oro, pušynų ar nuostabių panoramų.
Kartais geriausias būdas pažinti Kiprą yra paragauti jo istorijos.
Nes tikrasis Kipras gyvena ne vien prie jūros. Jis slepiasi ir mažuose kalnų kaimuose, senose malkinėse krosnyse, migdolų soduose, rožių vandens aromate ir receptuose, kurių niekas neužrašė į knygas, nes juos tiesiog prisiminė.
Ir būtent tokiose vietose kaip Kambos ir Tsakkistra supranti, kad didžiausias Troodoso lobis nėra vien garsūs vienuolynai ar kalnų panoramos.
Didžiausias jo lobis – žmonės, kurie vis dar prisimena, kaip visa tai buvo daroma anksčiau. 
