DU TILTAI KALOPANAGIOTIS – VIENAS PER UPĘ, KITAS PER JAUSMUS
Kalopanajotise yra vietų, pro kurias galima tiesiog praeiti. O yra tokių, prie kurių norisi sustoti.
Marathasos slėnio apačioje, kur tarp senų platanų teka Setrachos upė, stovi du labai skirtingi tiltai. Vienas – sunkus, akmeninis, skaičiuojantis jau penktą šimtmetį. Kitas – lengvas, medinis, gerokai jaunesnis ir šiandien vadinamas Meilės tiltu.
Atrodytų – tik du būdai pereiti iš vieno upės kranto į kitą.
Tačiau Kalopanajotise tiltai pasakoja kur kas daugiau.
Senasis Venecijos tiltas
Akmeninis tiltas buvo pastatytas XVI amžiuje, kai Kiprą valdė Venecijos Respublika. Sala Venecijai priklausė nuo 1489 iki 1570–1571 metų, o kalnų keliai tuo metu buvo gyvybiškai svarbūs – jais keliavo žmonės, gyvuliai ir prekės.
Kalopanajotis tiltas pastatytas iš vietinio akmens tradicine mūro technika. Jo konstrukcija stebėtinai paprasta – viena didelė akmeninė arka virš Setrachos upės.
Tačiau šio vienintelio lanko kadaise pakako sujungti du pasaulius.
Vienoje pusėje buvo kaimas, kitoje – žemės, pirmoji mokykla ir Šv. Jono Lampadistčio vienuolynas. Šimtmečius žmonės šiuo tiltu eidavo į laukus, mokyklą, bažnyčią ir grįždavo namo. Iki palyginti nesenų laikų tai buvo pagrindinė jungtis tarp kaimo ir vienuolyno.
Todėl žvelgiant į senąjį tiltą verta matyti ne tik Venecijos architektūros paminklą.
Jo akmenimis praėjo ištisos Kalopanajotis gyventojų kartos.
Kasdien. Metai po metų. Šimtmetis po šimtmečio.
Ir galbūt todėl jis iki šiol atrodo taip natūraliai įaugęs į slėnį, tarsi būtų ne žmogaus pastatytas, o kartu su upe čia buvęs visada.
Vieta, kurios istorija prasidėjo dar anksčiau
Įdomiausia, kad pats tiltas nėra seniausia šios vietos istorijos dalis.
Visai šalia jo trykšta garsieji Kalopanajotis sieros šaltiniai. Jų vandens savybės buvo žinomos dar Antikos laikais, o ši teritorija kadaise priklausė senovės Solų karalystei. Vietos tradicija pasakoja, kad Solų valdovai į Marathasos slėnį atvykdavo ne tik medžioti, bet ir naudotis čia esančiais mineraliniais vandenimis.
Dar viena istorija nukelia į pačius pirmuosius krikščionybės Kipre laikus.
Pagal vietos krikščioniškąją tradiciją netoli dabartinio Venecijos tilto apaštalai Paulius ir Barnabas pakrikštijo Herakleidijų, vėliau tapusį vienu pirmųjų Kipro vyskupų.
Taigi po šia akmenine arka teka ne tik Setrachos vanduo.
Čia susitinka Antika, ankstyvoji krikščionybė, Venecijos laikai ir dabartinis Kipras.
Ir sena tradicija tebėra gyva. Sausio 6-ąją, per Teofaniją, prie Venecijos tilto vyksta Kryžiaus panardinimo į vandenį ceremonija, o vėliau prie vienuolyno vaišinama tradiciniais lukumades ( tos pačios skanios Kipro spurgytės).
O tada – Meilės tiltas
Vos už kelių žingsnių nuo senojo akmeninio milžino tarp medžių pasirodo visai kitoks tiltelis.
Medinis. Lengvas. Be penkių šimtų metų istorijos.
Jį šiandien žmonės vadina Meilės tiltu. Po juo poros atnaujina savo Meilės įžadus ir aišku viską užtvirtina bučiniu !
Ir gal net gerai, kad jam nereikia senovinės legendos.
Nes kartais legendos gimsta ne viduramžiais.
Kartais jos gimsta dabar.
Per senąjį Venecijos tiltą žmonės šimtmečius ėjo todėl, kad reikėjo pasiekti kitą krantą.
Per Meilės tiltą šiandien einame todėl, kad norime sustoti.
Pažiūrėti į medžių viršūnes. Išgirsti apačioje tekantį Setrachos vandenį. Pajusti tą neįprastą Troodoso vėsą. Galbūt nusifotografuoti dviese. O gal tiesiog kelias minutes pabūti tyliai.
Vienas tiltas pastatytas iš akmens.
Kitas – iš medžio.
Vienam beveik penki šimtai metų, kitas – mūsų laikų.
Tačiau abu jie daro tą patį – sujungia du krantus.
Ir gal todėl pavadinimas „Meilės tiltas“ čia skamba taip natūraliai. Juk meilė irgi yra savotiškas tiltas – tarp dviejų žmonių, tarp to, kas buvo, ir to, kas dar tik bus.
O Kalopanajotis moka saugoti tokius dalykus.
Čia senas akmuo neprieštarauja naujam medžiui. Krikščioniškos istorijos gyvena greta Antikos šaltinių. Venecijos laikų arka stovi po šimtamečiais platanais, o Setrachos upė teka toliau, visiškai nesirūpindama tuo, kiek imperijų per tą laiką pasikeitė virš jos.
Gal todėl, eidama per šiuos du tiltus, vis pagalvoju:
tiltai statomi ne tam, kad pasiliktume viename krante.
Jie statomi tam, kad išdrįstume pereiti į kitą.
