Yra Kipre vietų, kur istorijos nereikia ieškoti muziejaus vitrinoje. Ji stovi prieš akis – akmeninė, apgriuvusi, apaugusi kalnų žole ir debesimis.
Viena tokių vietų – Šv. Ilariono pilis (Saint Hilarion Castle), iškilusi aukštai Pentadaktylos, arba Kirenijos, kalnų grandinėje. Jos sienos ir bokštai tarsi priaugę prie stačių kalkakmenio uolų, o žvelgiant iš apačios kartais sunku suprasti, kur baigiasi kalnas ir prasideda žmogaus statyta tvirtovė.
Tai viena įspūdingiausių viduramžių pilių Kipre ir geriausiai išlikusi iš trijų didžiųjų šiaurinės kalnų grandinės tvirtovių – Šv. Ilariono, Buffavento ir Kantaros.
Tačiau jos istorija prasidėjo ne nuo karalių ir ne nuo karių.
Pirmiausia čia buvo vienatvė .
Pilies pavadinimas siejamas su atsiskyrėliu Ilarionu. Čia svarbu nesupainioti jo su garsiuoju IV amžiaus šventuoju Hilarionu Didžiuoju, kurio gyvenimas taip pat glaudžiai susijęs su Kipru. Vietos tradicija Šv. Ilariono pilies vardą sieja su kitu atsiskyrėliu – vienuoliu, pasitraukusiu iš Šventosios Žemės ir apsigyvenusiu šiuose kalnuose.
Pasakojama, kad jis pasirinko vieną sunkiausiai pasiekiamų kalno vietų, gyveno čia kaip atsiskyrėlis ir čia mirė.
Vėliau jo vardu šioje vietoje susiformavo vienuolinis centras. Archeologiniai ir architektūriniai tyrimai leidžia kalbėti apie ankstyvesnį vienuolyno etapą, buvusį dar iki didžiosios viduramžių tvirtovės atsiradimo.
Ir šiandien pilies vidurinėje dalyje galima pamatyti vieną svarbiausių jos seniausios istorijos liudininkų – bizantiškosios bažnyčios griuvėsius.
Taigi vieta, kuri vėliau tapo karalių rezidencija ir kariuomenės tvirtove, savo gyvenimą pradėjo kaip maldos ir atsiskyrimo vieta.
Kai vienuolyno kalnas tapo tvirtove
Kipro padėtis Viduržemio jūroje visuomet buvo ir dovana, ir prakeiksmas. Sala stovėjo svarbių jūrinių kelių sankryžoje, todėl ją pasiekdavo ne tik pirkliai ir piligrimai, bet ir užpuolikai.
Arabų antpuolių laikotarpiu šiaurinė Kipro pakrantė buvo ypač pažeidžiama. Nuo Pentadaktylos kalnų viršūnių atsiveria milžiniškas horizontas – iš čia galima stebėti jūrą ir pastebėti artėjančius laivus gerokai anksčiau, negu jie pasiektų krantą.
Todėl Bizantijos laikotarpiu buvo sukurta kalnų gynybos sistema.
Maždaug XI amžiaus pabaigoje Šv. Ilariono vieta buvo rimtai įtvirtinta. Kartu su Buffavento ir Kantaros pilimis ji tapo šiaurinės Kipro gynybinės sistemos dalimi.
Tačiau Šv. Ilarionas turėjo dar vieną ypatingą pranašumą. Jis kontroliavo strategiškai svarbų kelią per kalnus tarp Kirenijos ir Nikosijos. Kas kontroliavo šią perėją, galėjo kontroliuoti judėjimą tarp šiaurinės pakrantės ir salos vidaus. Gamta čia pati atliko pusę architekto darbo. Kai kurios kalno pusės tokios stačios, kad papildomų sienų beveik nereikėjo. Uolos tapo natūraliais gynybiniais bastionais.
Todėl priešui, bandančiam užimti Šv. Ilarioną, tekdavo kovoti ne tik su žmonėmis. Tekdavo kovoti su pačiu kalnu.
1191-ieji – į Kiprą ateina kryžiuočiai
Vienas svarbiausių lūžių Kipro istorijoje įvyko 1191 metais, Trečiojo kryžiaus žygio metu.
Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis užėmė Kiprą ir nuvertė salą valdžiusį Izaoką Komneną.
Šv. Ilariono tvirtovė tuo metu jau egzistavo ir buvo laikoma itin sunkiai užimama.
1191-ieji yra ir pirmasis aiškus Šv. Ilariono pilies paminėjimas viduramžių istoriniuose šaltiniuose.
Netrukus prasidėjo visiškai naujas Kipro istorijos etapas.
Ričardas salą pirmiausia pardavė tamplieriams, tačiau jų valdymas buvo trumpas. Galiausiai Kipras atiteko buvusiam Jeruzalės karaliui Guy de Lusignan.
Taip prasidėjo beveik tris šimtmečius trukęs Lusignanų laikotarpis.
Ir būtent tada Šv. Ilarionas iš niūrios Bizantijos kalnų tvirtovės pamažu pradėjo virsti tuo, ką matome šiandien.
Tvirtovė tampa karalių rūmais
Lusignanai suprato šios vietos karinę reikšmę ir stiprino jos gynybą. Tačiau jie pamatė ir ką kita.
Vasarą, kai Nikosijos lygumą svilino karštis, čia, daugiau kaip 700 metrų virš jūros lygio, oras buvo gaivesnis. Pro langus atsivėrė šiaurinė Kipro pakrantė ir Viduržemio jūra. Todėl Šv. Ilarionas tapo ne tik karine tvirtove. Jis tapo karališkąja vasaros rezidencija.
Čia atsirado karališkieji apartamentai, didesnės salės, virtuvės, sandėliai, vandens cisternos ir gyvenamosios patalpos.
Tai viena priežasčių, kodėl vaikštant po Šv. Ilarioną jis atrodo visai kitaip nei paprasta karinė pilis.
Tai buvo pilis ir rūmai viename.
Viduramžių šaltiniuose pilis buvo vadinama ir romantišku vardu – Dieu d’Amour, „Meilės Dievo pilimi“. Ir stovint prie gotikinių jos langų nesunku suprasti, kodėl tokiai vietai galėjo prigyti panašus vardas.
XIII amžiaus karas dėl Kipro
Tačiau karališkoji ramybė truko ne visada.
XIII amžiuje Šv. Ilarionas atsidūrė vieno svarbiausių to meto politinių konfliktų centre.
Dėl įtakos Kipro karalystėje susidūrė Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II ir galinga Ibelinų giminė, kurios vienas svarbiausių atstovų buvo Jean d’Ibelin.
1228–1230-ųjų laikotarpiu pilis tapo tikra karo tvirtove.
Jos strateginė padėtis dar kartą parodė savo vertę – paimti Šv. Ilarioną jėga buvo nepaprastai sunku.
Šios kovos buvo platesnio konflikto dėl Kipro karalystės kontrolės dalis. Pilis buvo apgulta, keitė šeimininkus, joje buvo laikomos atsargos ir kariai.
Tai jau nebe legendų pasaulis.
Šv. Ilariono sienos iš tikrųjų matė viduramžių politines intrigas, apsiaustis ir kovą dėl valdžios.
Trys pilys vienoje
Šv. Ilariono pilis ypatinga ir savo architektūra.
Ji nėra pastatyta vienoje lygioje aikštelėje.
Visa tvirtovė kyla kalnu trimis pagrindiniais lygiais.
Žemutinėje dalyje buvo kareivių gyvenamosios patalpos, ūkiniai pastatai ir arklidės. Šią dalį saugojo gynybinė siena su pusapvaliais bokštais.
Kylant aukščiau pasiekiama vidurinė pilies dalis.
Čia išlikę vieni svarbiausių senųjų statinių – bizantiškoji Šv. Ilariono bažnyčia, gyvenamosios patalpos, sandėliai ir virtuvės.
Dar aukščiau prasideda tikrasis karališkasis pasaulis.
Viršutinėje pilies dalyje buvo įrengti Lusignanų karališkieji apartamentai.
Iki šiol čia išlikęs didelis gotikinis langas, pro kurį atsiveria nepaprasta Kirenijos pakrantės ir Viduržemio jūros panorama. Ši vieta dažnai vadinama Karalienės langu.
Tačiau aukščiausias pilies taškas dar aukščiau.
Iki jo reikia kopti stačiais akmeniniais laiptais, kol galiausiai pasiekiamos pačios aukščiausios tvirtovės liekanos. Čia žmogus pagaliau supranta, kodėl ši vieta buvo beveik neįveikiama. Apačioje lieka keliai ir miestai, vienoje pusėje driekiasi jūra, kitoje – Mesaorijos lyguma, o pati pilis atrodo pakibusi tarp dviejų pasaulių.
Vanduo – svarbiausias kalno turtas.
Yra dar viena detalė, į kurią verta atkreipti dėmesį vaikštant po pilį.
Cisternos. Tvirtovėje jų buvo ne viena.
Tokioje aukštoje vietoje nėra upės, iš kurios būtų galima tiesiog atsinešti vandens. O apgulties metu pilies gyventojai galėjo būti atkirsti nuo išorinio pasaulio labai ilgam. Todėl lietaus vanduo buvo renkamas ir saugomas cisternose. Be vandens net pati stipriausia siena būtų buvusi bevertė.
Šv. Ilariono architektūra buvo pritaikyta ne tik gintis, bet ir išgyventi.
XIV amžius – paskutinis didysis pilies spindesys
Didelė dalis šiandien matomų karališkųjų pastatų siejama su XIV amžiumi.
Tai buvo laikotarpis, kai pilis dar atliko ir karinę, ir reprezentacinę funkciją.
Tačiau pasaulis keitėsi.
Keitėsi ginklai.
Keitėsi karo taktika.
Kalnų tvirtovės, kurios šimtmečius atrodė beveik neįveikiamos, pamažu prarado strateginę reikšmę.
Dar svarbiau – atsirado paraku paremta artilerija.
Aukštos viduramžių sienos jau nebebuvo tokia patikima apsauga kaip anksčiau.
Venecijiečiai nusprendė: pilies nebereikia
1489 metais Kipras perėjo Venecijos Respublikos valdžion.
Venecijiečių požiūris į salos gynybą buvo kitoks.
Jiems svarbiausi tapo pakrančių miestai ir uostai – ypač Famagusta ir Kirenija. Senųjų kalnų pilių išlaikymas reikalavo žmonių, maisto, ginklų ir pinigų.
Be to, egzistavo pavojus, kad sunkiai pasiekiamą tvirtovę gali užimti priešas ir panaudoti ją prieš pačius venecijiečius.
Todėl Šv. Ilarionas, kaip ir kitos Pentadaktylos kalnų tvirtovės, buvo apleistas ir dalinai nugriautas.
Kipro Senienų departamento duomenimis, venecijiečiai šias kalnų pilis ardė būtent siekdami, kad jomis negalėtų pasinaudoti priešas.
Karalių kambariai ištuštėjo.
Virtuvėse užgeso ugnys.
Sargybos bokštuose nebeliko karių.
Ir pilį pamažu perėmė kalnas.
Bet ji neišnyko
Galbūt būtent todėl Šv. Ilarionas šiandien toks įspūdingas.
Jis neatrodo kaip restauruoti rūmai.
Čia nėra blizgančių karališkųjų menių.
Likę akmenys, arkos, sienos, laiptai, cisternos, bažnyčios griuvėsiai ir gotikiniai langai.
Tačiau vaizduotė pati užpildo tai, ko nebėra.
Einant aukštyn galima įsivaizduoti kareivius žemutinėje tvirtovėje, vienuolius prie senosios bažnyčios, tarnus, nešančius maistą į karališkuosius apartamentus, sargybinius, stebinčius horizontą, ir Lusignanų didikus, vasarą bėgančius nuo Nikosijos kaitros į vėsesnius kalnus.
Šv. Ilariono pilis dažnai apgaubiama ir modernesne legenda, esą būtent ji įkvėpė Waltą Disney kuriant „Miegančiosios gražuolės“ pilį. Tokia istorija labai populiari turistiniuose pasakojimuose, tačiau patikimų istorinių įrodymų, kad Disney iš tiesų rėmėsi būtent šia Kipro pilimi, nėra.
Man atrodo, Šv. Ilarionui tokios legendos net nereikia.
Tikroji jo istorija daug įdomesnė.
Čia vienoje kalno viršūnėje susitinka atsiskyrėlio celė, Bizantijos gynybinė sistema, kryžiuočių laikai, Lusignanų karalystė, viduramžių karai, karališkos vasaros ir Venecijos sprendimas paaukoti senąsias kalnų tvirtoves naujo karo amžiaus vardan.
Ir kai užkopi iki aukščiausių jos sienų, supranti dar vieną dalyką.
Šv. Ilariono pilį pastatė žmonės.
Tačiau didžiausią jos tvirtovę jau prieš milijonus metų pastatė pats Kipro kalnas.
