LEFKARA – KAIMAS, KURIAME AKMUO, SIDABRAS IR SIŪLAS PASAKOJA KIPRO ISTORIJĄ
Yra Kipre vietų, kurias galima tiesiog aplankyti. O yra tokių, kurias reikia lėtai perskaityti. Lefkara – viena iš jų.
Čia neužtenka nueiti pagrindine gatve, nusipirkti nėrinių ir išgerti kavos. Reikia pasukti į siaurą skersgatvį, pažvelgti į senų namų kiemus, pakelti akis į balkonus, užsukti į mažą koplyčią ir prisiminti, kad už šiandien turistams taip gražiai atrodančių akmeninių sienų gyveno ne viena žmonių karta.
Ir ne viena bendruomenė.
Lefkaros istorijoje susipina frankai ir venecijiečiai, Osmanų imperija ir britų valdymas, Kipro graikai ir Kipro turkai, garsieji nėriniai, sidabrakaliai, emigracija ir skaudus XX amžiaus salos susiskaldymas.
Nuo šaltinio prasidėjęs kaimas
Pano Lefkara įsikūrusi pietrytiniuose Troodo kalnų šlaituose, Larnakos regione.
Senojo kaimo branduolys, kaip manoma, pradėjo formuotis aplink vietą, vadinamą Pigi – „šaltiniu“. Vanduo čia tekėjo ištisus metus, todėl aplink jį palaipsniui kūrėsi gyvenvietė. Net šiandien Lefkaros išplanavime galima perskaityti šią istoriją: nuo žemiausios vietos gatvelės kyla aukštyn šlaitu, o namai tarsi amfiteatras supa senąjį kaimo centrą.
Net gatvių plotis čia turi savo paaiškinimą. Pasakojama, kad seniau buvo svarbu ne tai, ar gatve pravažiuos automobilis – jų nebuvo – o ar praeis krovinį nešantis gyvulys su maišais abipus šonų.
Todėl Lefkara ir šiandien tokia jauki: siaurutės akmenimis grįstos gatvelės, namai beveik liečiasi balkonais, masyvios durys slepia vidinius kiemus, o už iš pirmo žvilgsnio griežtų akmeninių fasadų atsiveria visiškai kitas pasaulis – pavėsis, gėlės, senos krosnys, arkos ir šeimos gyvenimo erdvės.
Frankų ir ypač Venecijos laikotarpiai Lefkarai paliko ryškų architektūrinį pėdsaką. Namų arkose ir jų proporcijose tyrinėtojai įžvelgia frankų bei venecijiečių architektūros įtaką.
Kodėl ji vadinama Lefkara?
Dažniausiai kaimo pavadinimas siejamas su graikiškais žodžiais lefka ori – „balti kalnai“.
Ir tai labai tinka šiai vietai.
Aplink Lefkarą kraštovaizdyje daug šviesaus kalkakmenio, o saulėje kalvų šlaitai įgauna beveik baltą atspalvį.
Šiandien kalbėdami apie Lefkarą dažniausiai turime omenyje Pano Lefkara – Aukštutinę Lefkarą, tačiau šalia yra ir mažesnė Kato Lefkara – Žemutinė Lefkara. Jas skiria vos maždaug kilometras.
Lefkara buvo ne tik graikų kipriečių kaimas
Šią Lefkaros istorijos dalį turistiniai pasakojimai neretai praleidžia. Tačiau jos praleisti nereikėtų.
Iki XX amžiaus vidurio Lefkara buvo mišrus Kipro kaimas, kuriame šimtmečius gyveno Kipro graikai ir Kipro turkai.
1946 metų surašymo duomenimis, Pano Lefkaroje gyveno apie 3003 žmonės: 2530 Kipro graikų ir 473 Kipro turkai.
1960 metais, kai buvo įkurta nepriklausoma Kipro Respublika, gyventojų jau buvo sumažėję iki 2075 – 1714 Kipro graikų ir 361 Kipro turkas.
Taigi Kipro turkai čia nebuvo atsitiktiniai ar neseniai atsikėlę gyventojai. Jie buvo senosios Lefkaros visuomenės dalis.
Tačiau bendras gyvenimas nutrūko.
Po 1963 metų gruodį Kipre prasidėjusio tarpbendruomeninio smurto Lefkaros Kipro turkų bendruomenė paliko kaimą. Šaltiniuose nurodoma, kad maždaug 400 žmonių buvo perkelti arba pasitraukė į netoliese esančią Kofinou, kuri tuo metu tapo vienu iš Kipro turkų telkimosi centrų.
Tai buvo dalis daug didesnės Kipro tragedijos – 1963–1964 metais dešimtys tūkstančių Kipro turkų paliko mišrias gyvenvietes ir susitelkė enklavuose prie UN būstinių. Lefkara nuo tada iš esmės prarado savo Kipro turkų bendruomenę.
Po 1974 metų dalis iš Lefkaros kilusių Kipro turkų persikėlė į salos šiaurę. Įdomiausia tai, kad jie nepamiršo savo gimtojo kaimo tradicijų – Lefkaros nėrinių amatas buvo perduodamas ir jų naujose gyvenamosiose vietose.
Todėl vaikščiodami šiandienine Lefkara turėtume prisiminti: šio kaimo istorija nėra vienos bendruomenės istorija. Tai bendros, o vėliau suskaldytos Kipro istorijos dalis.
Siūlas, išgarsinęs kaimą visame pasaulyje
Vis dėlto vardą pasaulyje Lefkarai labiausiai išgarsino moterys. Tiksliau – jų rankos. Lefkaritika – garsieji Lefkaros nėriniai ir siuvinėjimai – yra viena gražiausių Kipro kultūros tradicijų.
Jos šaknys siekia bent XIV amžių. Per šimtmečius vietinės tradicijos susiliejo su Bizantijos geometriniais ornamentais bei Venecijos laikotarpiu į salą atėjusiomis vakarietiškomis siuvinėjimo technikomis.
Lefkaritika nėra tiesiog gražiai išsiuvinėta staltiesė.
Tai labai sudėtingas rankų darbas, kuriame derinamos kelios technikos – audinio siūlų ištraukimas, ažūras, tankesnis siuvinėjimas ir dekoratyviniai kraštai.
Mergaitės šio meno tradiciškai mokydavosi iš motinų ir močiučių. Moterys susėsdavo kiemuose ar prie namų, siuvinėdavo ir kartu kalbėdavosi.
Taigi nėriniai tapo ne tik amatu, bet ir savotiška moterų socialinio gyvenimo forma.
2009 metais Lefkaritika buvo įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
O kaip Leonardo da Vinci?
Beveik kiekvienas Lefkaros gyventojas jums papasakos dar vieną istoriją.
Esą Leonardo da Vinci apsilankė Lefkaroje ir nupirko nėrinį Milano katedros altoriui.
Lefkaros tradicija nurodo net 1481 metus, nors savivaldybės pateikiamuose pasakojimuose pasitaiko ir kitokia data. Patikimų istorinių dokumentų, galutinai patvirtinančių patį Leonardo apsilankymą Lefkaroje, nėra, todėl šią istoriją tiksliau vadinti sena Lefkaros legenda, o ne įrodytu istoriniu faktu.
Tačiau legenda tokia svarbi vietos tapatybei, kad 1986 metais, minint Milano katedros 600 metų jubiliejų, Lefkaros žmonės katedrai padovanojo naują tradicinį nėrinį.
Kartais legendos apie vietą pasako ne mažiau nei archyvai.
Kai moterys siuvinėjo, vyrai keliavo po pasaulį
XIX amžiaus pabaigoje Lefkaritika iš namų amato virto tikru verslu.
Vyrai suprato, kad moterų kuriamus nėrinius galima parduoti už Kipro ribų. Lefkaros pirkliai pradėjo keliauti po Europą ir kitus kraštus, veždami rankų darbo staltieses, servetėles ir kitus gaminius.
Taip mažas kalnų kaimas tapo neįtikėtinai kosmopolitiškas.
Ypač klestėjo laikotarpis nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Už nėrinių prekybos uždirbtus pinigus Lefkaroje buvo statomi didesni ir puošnesni namai. Net šiandien vaikščiodami senosiomis gatvėmis galite atskirti kuklesnius tradicinius namelius nuo turtingų nėrinių pirklių rezidencijų.
Lefkaros vyrai turėjo kitą amatą – sidabrą
Jeigu nėriniai pirmiausia buvo Lefkaros moterų pasaulis, sidabras tapo vyrų amatu.
Sidabrakalystės tradicija Lefkaroje dokumentais atsekama bent iki XVIII amžiaus pradžios.
1742 metų Šventojo Kryžiaus bažnyčios dokumentuose jau minimas sidabrinis liturginis žibintas. 1743 metais Lefkaroje lankęsis rusų vienuolis ir keliautojas Vasilijus Barskis taip pat aprašė sidabru dengtą Lefkaros Šventąjį Kryžių.
Vėliau čia susiformavo ištisos sidabrakalių šeimos ir dirbtuvės.
Iki šiol Lefkaros parduotuvėse galima pamatyti tradicinių filigraninių papuošalų, kryželių, grandinėlių, šaukštelių ir kitų sidabro dirbinių.
Taigi Lefkarą sukūrė du nepaprastai skirtingi dalykai:
plonytis baltas siūlas ir sunkus blizgantis metalas.
Šventojo Kryžiaus bažnyčia – Lefkaros širdis
Kaimo centre stovi svarbiausia Lefkaros šventovė – Šventojo Kryžiaus bažnyčia, kurios seniausia dalis datuojama XIV amžiumi.
Tai viena tų vietų, į kurias rekomenduočiau ne tik žvilgtelėti pro duris.
Bažnyčios viduje yra nuostabus XVIII amžiaus medinis drožinėtas ikonostasas. 1740 metais jis buvo atnaujintas Rodo meistro Chatzikyriakos, o 1761 metais paauksuotas. Dabartinė varpinė pastatyta 1857 metais. Tačiau didžiausia šventovės relikvija slepiama ikonostase esančioje specialioje kriptoje.
Tai didelis sidabru dengtas kryžius, kuriame, pagal vietos religinę tradiciją, saugoma Tikrojo Kristaus Kryžiaus medžio dalelė.
Legenda pasakoja, kad relikvija susijusi su šventąja Elena, kuri IV amžiuje keliavo per Kiprą grįždama iš Šventosios Žemės.
Šventovė labai gražiai parodo, kiek sluoksnių turi Lefkara: Bizantijos tradicija, frankų laikotarpis, vietos meistrų darbas ir sidabrakalystė čia susitinka vienoje erdvėje.
Ir dar beveik dvidešimt koplyčių. Lefkara stebina savo mažomis bažnyčiomis. Kaime ir aplink jį išliko apie 18 koplyčių. Kai kurios beveik pasislėpusios tarp gyvenamųjų namų. Jų pavadinimai kartais skamba beveik poetiškai: Agios Xorinos, Agios Georgios Oxys, Panagia Omorfia – „Gražioji Dievo Motina“, taip pat Agia Marina, Agios Mamas ir kitos.
Todėl Lefkarą labai įdomu pažinti ne ieškant vieno „pagrindinio objekto“, o tiesiog vaikštant.
Už posūkio gali laukti maža koplyčia.
Už kitų durų – šimtametis kiemas.
O kitame skersgatvyje – moteris su adata rankoje.
Muziejus sename Lefkaros name
Norint suprasti, kaip iš tikrųjų gyveno turtingesnė Lefkaros šeima, verta užsukti į Lefkara Museum of Traditional Embroidery and Silversmith Work.
Muziejus įrengtas vadinamajame Patsalos name – XIX amžiaus pastate, kurį įsigijo Kipro Senienų departamentas. Restauruotas muziejus lankytojams atidarytas 1988 metų rugpjūtį.
Čia išlikęs tradicinio turtingesnio Lefkaros namo pasaulis: kambariai, XIX–XX amžiaus pradžios baldai, drabužiai, sidabro dirbiniai ir, žinoma, Lefkaritika.
Man tokie muziejai dažnai įdomesni už didžiules archeologines ekspozicijas.
Nes čia matai ne karalius ir imperatorius.
Matai žmogaus gyvenimą.
Lovą, kurioje kažkas miegojo. Skrynią, kurioje buvo laikomas kraitis. Audinį, kurį kažkieno močiutė siuvinėjo mėnesius. Sidabro papuošalą, kurį galbūt vyras kadaise padovanojo savo žmonai.
Ir tada istorija staiga tampa labai artima.
Lefkara šiandien
Šiandien Lefkara vėl gyva, tačiau jau kitaip.
Senosiose gatvėse atsirado kavinių, mažų viešbučių, meno ir amatų erdvių. Restauruojami seni namai, grįžta jauni kūrėjai, o šimtmečius gyvuojantys amatai ieško vietos XXI amžiuje.
Bet svarbiausia – Lefkara dar neprarado savo charakterio.
Čia vis dar verta niekur neskubėti.
Atsisėsti mažoje kavinėje.
Išgerti kiprietiškos kavos.
Stebėti, kaip saulė keičia kalkakmenio namų spalvą.
Pasikalbėti su senute, kuri nėrinį kuria taip, kaip jį kūrė jos mama ir močiutė.
Užsukti pas sidabrakalį.
Ir tiesiog pasiklysti gatvelėse.
Nes Lefkara nėra muziejus po atviru dangumi.
Ji – gyvas Kipro istorijos sluoksnis.
Čia balto siūlo raštuose išlikusi moterų kantrybė, sidabre – vyrų meistrystė, bažnyčių sienose – šimtmečių tikėjimas, turtinguose namuose – kadaise po Europą keliavusių pirklių sėkmė.
O tuščia kadaise čia gyvenusios Kipro turkų bendruomenės vieta primena ir kitą Lefkaros istorijos pusę – Kiprą, kuriame žmonės ilgus šimtmečius gyveno greta, kol XX amžiaus konfliktai juos išskyrė.
Todėl atvykus į Lefkarą siūlau padaryti vieną dalyką:
NESKUBĖKIME, pora valandų minimum šiam kaimui skiriu aš su keliautojais. Nes gražiausi Lefkaros dalykai slepiasi ne pagrindinėje gatvėje.
Jie slepiasi už pravertų medinių durų, mažame kieme, seno namo arkoje, sidabrakalio dirbtuvėje, močiutės rankose ir baltame siūle, kuris jau daugiau kaip šešis šimtus metų nenutrūksta.
Ir galbūt būtent todėl Lefkara yra vienas iš tų Kipro kaimų, iš kurių išvažiuoji supratęs, kad pamatei ne tik gražią vietą.
Tu truputį geriau supratai patį Kiprą. Aš Lefkaros kaime matau VISĄ KIPRĄ.
Išvykos į Lefkarą lietuvių kalba iš Pafoso, Larnakos ir Limasolio. Neskubant ir pasimėgaujant Kipro įvairove.
