Šv. Sofijos katedra Nikosijoje – kai akmuo tampa istorijos liudininku, o dervišų šokis – gyva kultūros malda
Šiaurinėje Nikosijos dalyje, ten, kur miestas dar ir šiandien padalintas tylia riba, stovi įspūdinga Šv. Sofijos katedra – pastatas, kuris per šimtmečius keitė ne tik savo paskirtį, bet ir simboliką. Pastatyta XIII a. kaip gotikinė katalikų katedra, vėliau ji tapo stačiatikių, o po Osmanų imperijos užkariavimo – mečete, šiandien žinoma kaip Selimiye mečetė.
Jos sienos mena kryžiuočius, Bizantiją, osmanus, maldas skirtingomis kalbomis ir skirtingas tikėjimo formas. Čia ypač aiškiai pajunti, kaip Kipre persipina Rytai ir Vakarai, krikščionybė ir islamas, praeitis ir dabartis. Minkštas smaragdo spalvos kilimas slopina ne tik mano aikčiojimus bet ir keliautojų šnabždesį . Net cepelininis Kipro dangus nepaslepia katedros didingumo .
Netoliese dažnai vyksta ir dervišių (sufi) šokio – sema – pasirodymai. Lėtai besisukanti figūra, raudonai balti drabužiai, užmerktos akys ir monotoniška muzika – tai ne tik šokis, bet ir dvasinė praktika, meditacija judesyje, siekis priartėti prie Dievo per judesį ir tylą. Šis šokis puikiai dera prie Nikosijos atmosferos: ramus, gilus, kupinas simbolikos. Šokis buvo specialiai man ir Irmai sušoktas, kad pažinti šį meną.
Kai stoviu Šv. Sofijos katedros – mečetės – šešėlyje ir stebiu dervišų sukimąsi, visada galvoju apie Kiprą kaip apie salą, kur skirtingos kultūros ne kovoja, o kalbasi. Kartais be žodžių – tik per muziką, akmenį ir judesį. Bus organizuojamos individualiai išvykos į Nikosijos miestą pažintis senovės ir su hamamo prausimosi ritualu.
